Psichologinis kontraktas motyvuoja

Dėl mokytojų motyvacijos. Bet kuris darbuotojas nori būti svarbus. Taip skamba viena iš minčių, kuriomis apie darbuotojų motyvaciją dalinasi dr. Raimonda Alonderienė iš ISM. Daugiau apie tai galite paskaityti LRT straipsnyje apie lojalumą ( https://lrt.lt/naujienos/verslo-pozicija/692/1593233/raimonda-alonderiene-darbuotoju-lojalumas-kaip-iziebti-motyvacija-zmoniu-akyse). Iškelsiu tik kelias mintis.


Sąvoka “psichologinis kontraktas” tampa vis svarbesnis. Tai lyg ir nežodinis sutarimas, kad dirbsiu savo įstaigoje tol, kol jausiuosi gerai. Būtent tokie darbuotojai ir išdirba ilgiausiai, jeigu jaučiasi, kad laikomasi to nerašyto psichologinio kontrakto. Ir kitas iš svarbių punktų – darbuotojas yra priimamas toks, koks yra.


Nors dabar ne viskas yra taip paprasta – iš darbo gali išeiti ir tie, kurie jaučiasi gerai. Noras išbandyti save kitose vietose ir sferose darosi vis stipresnis. Ilgai dirbantis darbuotojas pradeda jaustis “užsisėdėjęs”. Ir tada atrodo, kad ilgas buvimas vienoje vietoje yra kaip silpnumo ženklas.


Įdomi yra dr. Raimondos mintis dėl atkalbėjimo nuo išėjimo. Neverta, nes net atkalbėjus gali būti tai tik trumpalaikis efektas. Dar kita mintis – darbuotojai palieka ne įstaigą, o vadovą. Pasirodo, tai nėra labai pagrįsta, nors vis dar labai gaji nuostata. Todėl vadovai turėtų vis nemažai laiko investuoti į santykį su darbuotojais. Pabandysiu toliau šias mintis susieti su mokyklos aplinka.


Mokytojo motyvavimas dirbti, likti, stengtis nėra vien tik vadovo reikalas. Dr. Raimonda mini, kad mokytojai negali būti aptarnaujami kaip “aikštingos princesės”. Motyvacija mokykloje yra abiejų pusių reikalas. Nes jeigu tik bandys direktorė ar direktorius gerinti sąlygas, laimės darbe gali ir nepadaugėti. Laimė darbe – abiejų reikalas. Čia gal svarbiausia dalis – kalbėtis, kad ir kokia situacija bebūtų. Bent jau abi pusės tada žino žymiai geriau kaip iš tikro yra. O ką galvojate Jūs?